EILINIS LAIKAS · XVIII SAVAITĖ

Pirmadienis

Mt 14, 13–21

Dienos paaukojimo malda

 

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – 

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, 

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Melskimės už Bažnyčią, kad ji iš Šventosios Dvasios gautų malonę ir jėgų atsinaujinti Evangelijos šviesoje. 

   

   

Dienos Evangelija

 

13 Išgirdęs [apie Jono Krikštytojo mirtį], Jėzus laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. 14 Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė jų ligonius. 15 Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: „Vietovė tuščia, ir jau vėlus metas. Atleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto.“ 16 Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti.“ 17 Jie atsiliepė: „Mes čia teturime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis.“ 18 Jėzus tarė: „Atneškite man juos.“ 19 Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. 20 Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko nulikusius kąsnelius, iš viso dvylika pilnų pintinių. 21 O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų.

 

Mąstymas

Prašyti tikėjimo, kad Jėzus veikia mano gyvenime

Įsivaizduosiu Jėzų, kuris laiveliu plaukia į dykvietę. Žvelgdamas į Mokytoją, paklausiu savęs: ar yra manyje „dykumos“ troškimas? Kaip dažnai aukoju savo laiką tylai ir asmeniškai maldai?

*

Prisijungsiu prie žmonių minios, kurie seka Jėzumi. Kontempliuosiu Jėzų, kuris gailisi minios. Įsivaizduosiu, kaip Jis prieina prie ligonių, parodo užuojautą ir pagydo juos. Paprašysiu, kad Jėzus mane paliestų ir išgydytų.

*

Įsivaizduosiu kitą paveikslą. Vakaras, bet minia ir toliau yra su Jėzumi. Jie yra išvarginti dienos kaitros ir alkani. Aš esu tarp jų. Pastebėsiu mokinių pasimetimą ir Jėzaus ramybę. Mokiniai negali netgi pagalvoti, kad Jėzus gali stebuklingai išspręsti problemą.

*

Klausysiuosi Jėzaus ir mokinių pokalbio. Pastebėsiu nuostabą mokinių veiduose, kai išgirsta Jėzaus liepimą: „Jūs duokite jiems valgyti“. Paskui jie skaičiuoja duoną ir žuvis, kurias jie turi su savimi. Mokiniai yra susikoncentravę į savo rūpestį, todėl nesugeba paprašyti Jėzaus, kad jiems padėtų toje bėdoje.

*

Šitą sceną pritaikysiu sau. Prisiminsiu situacijas iš savo gyvenimo, kuriose jaučiausi nieko negalintis, pametęs galvą. Ar pakviečiu Jėzų į savo kasdieninius rūpesčius, problemas? Ar kalbuosi su Jėzumi apie savo rūpesčius?

*

Kontempliuosiu duonos padauginimo sceną. Matysiu Jėzų, kuris liepia susėsti miniai ant žolės, paima į rankas duoną ir žuvį ir meldžiasi Tėvui. Minia su nuostaba stebi tai, kad vyksta. Valgio visiems užtenka, visi yra sotūs. Matysiu minios džiaugsmą ir susižavėjimą Jėzumi.

*

Pagalvosiu apie savo gyvenimo rūpesčius, kurie atrodo beviltiški. Kokie tai rūpesčiai? Apie juos pasikalbėsiu su Jėzumi. Nuoširdžioje maldoje pavesiu Jėzui visus, kurie išgyvena tikėjimo krizę.  

www.clicktopray.org