Jėzus kalbėjo minioms:
16 „Su kuo galėčiau palyginti šią kartą? Ji panaši į vaikus, kurie sėdi prekyvietėje ir šaukia savo draugams:
17 ‘Mes jums grojome, o jūs nešokote. Mes giedojome raudas, o jūs nerypavote...’
18 Buvo atėjęs Jonas, nevalgus ir negeriantis, tai jie kalbėjo: ‘Jis demono apsėstas’. 19 Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, tai jie sako: ‘Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis’. Ir vis dėlto išmintis pasiteisina savo darbais.“
Jėzus ateina pas mane su „Advento Žodžiu“, provokuojančiu mane užduoti sau klausimą dėl mano laikysenos Jėzaus valios atžvilgiu. Savo meditaciją pradėsiu prašydamas atpažinimo „su kuo galėčiau palyginti... save“.
*
Jėzus įspėja mane dėl „prekyvietės vaikų“ laikysenos. Jie nori, kad Dievas „šoktų“ taip, kaip Jam „grojama“ ir „rypuotų“ taip, kaip Jam „giedamos raudos“. Yra įsistebeiliję į save ir niekada nėra patenkinti.
*
Giliau pažvelgsiu į savo jausmus ir mintis, kurie mane gaivina Dievo akivaizdoje. Ką galiu pasakyti apie savo lūkesčius Dievo atžvilgiu, ko tikiuosi iš Dievo? Ar „prekyvietės vaikų“ įvaizdyje neatrandu savo „atvaizdo“?
*
Jėzus atkreipia dėmesį, kiek kartų elgiuosi kaip šūkaujantys „prekyvietėje vaikai“, tiek nesu pajėgus atpažinti Jo buvimo ir malonės, su kuria ateina. Mano priekaištavimai gali tapti kliūtimi susitikimui su Jėzumi, kuris kasdieną yra taip arti.
*
Įsisąmoninsiu, kad Dievas taip pat šiandien siunčia man „Jonus“, kurie moko peržengti save, pasišvęsti, atsiduoti Dievo valiai. Kaip juos priimu? Ar leidžiu, kad vertintų mano nuodėmingus poelgius ir būtų man reiklūs?
*
Adventas moko mane atpažinti Žmogaus Sūnų – „muitininkų ir nusidėjėlių bičiulį“. Mano moralinio vargingumo pripažinimas gali tapti nuoširdaus ryšio su Jėzumi pradžia.
*
Karštoje Adventinėje maldoje prašysiu ir kartosiu: „Jėzau, suteik man išmintingą širdį, laisvą nuo priekaištų ir atvirą Tavo reikliai meilei!“.