EILINIS LAIKAS · IV SAVAITĖ

Antradienis

Mk 5, 21–43

Dienos paaukojimo malda

 

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – 

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, 

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Melskimės, kad ugdytojai būtų patikimi liudytojai ir mokytų brolybės, o ne varžytis, ir padėtų ypač pažeidžiamiausiems jaunuoliams. 

Melskimės kad baigtųsi karas Ukrainoje.

 

   

   

Dienos Evangelija

 

21 Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. 22 Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jayras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: 23 „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų.“ 24 Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė. 25 Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. 26 Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. 27 Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. 28 Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ 29 Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. 30 O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ 31 Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?’“ 32 Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. 33 Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. 34 O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos.“

35 Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ 36 Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ 37 Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. 38 Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. 39 Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega.“ 40 Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. 41 Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talitá kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ 42 Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. 43 Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.

 

Mąstymas

Prašyti pasitikėjimo malonės ir išsilaisvinimo iš abejonių

Atkreipsiu dėmesį į Jayrą, kaip jis susirūpinęs skinasi kelią per minią ir puola po Jėzaus kojomis. Įsiklausysiu į jo balsą. Jis kenčia, nes prašo pagalbos savo mylimai dukrelei. 

*

Pastebėsiu Jėzaus susijaudinimą. Jis palieka minias ir eina su Jayru į jo namus. Išgirsiu minios triukšmą, kuri spaudžiasi ir eina su Jėzumi. Prisijungsiu prie tos minios. Kokia patirtis atgyja manyje? Pasakysiu apie ją Jėzui.

*

Surasiu minioje moterį, sergančią kraujoplūdžiu. Prisiartinsiu prie jos. Pastebėsiu jos kenčiantį veidą. Gydytojai nesugebėjo jai sugrąžinti  sveikatos. Vienintelė viltis jai lieka Jėzus. 

*

Prisiartinsiu kartu su moterimi prie Jėzaus, kad persisunkčiau jos tikėjimu ir pasitikėjimu. Atkreipsiu dėmesį į momentą, kada ji paliečia Jėzų. Pastebėsiu džiaugsmą jos veide. Ji pasveiko! 

*

Ar prisimenu žmogiškai beviltišką situaciją, kurioje jaučiausi tarsi prarandąs gyvenimą? Ką galiu pasakyti apie savo pasitikėjimą Jėzumi tuo momentu? Ką savo gyvenime atpažįstu kaip didžiausią išgydymo stebuklą?

*

Įsijausiu į skausmingą Jayro pergyvenimą, kai sužino, kad jo dukrelė mirė. Aplinkui gedulinga atmosfera. Stebėsiuosi jo tikėjimu. Jayras tiki Jėzumi, kuris vienintelis sako jam: „Nenusigąsk, tik tikėk!“. Jėzus sugrąžina gyvybę jo dukrelei.

*

Išpažinsiu Jėzui visas savo baimes, kurios atima iš manęs gyvenimo džiaugsmą, gundo į nusivylimą ir dejones. Išgirsiu, kaip Jis man  jautriai kalba: „Nenusigąsk, tik tikėk“. Kartosiu maldą:

„Jėzau, pasitikiu Tavimi. Pripildyk mane savo gyvybės“.

  

  

clicktopray.net