EILINIS LAIKAS · III SAVAITĖ

Penktadienis

Mk 4, 26–34

Dienos paaukojimo malda

 

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – 

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, 

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Melskimės už visus dėl religijos diskriminuojamus ir persekiojamus žmones, kad visuomenės, kuriose jie gyvena, pripažintų jų teises ir kilnumą, kylantį iš visų žmonių brolystės. 

   

Dienos Evangelija

 

 

26 Jėzus kalbėjo žmonėms: „Su Dievo Karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. 27 Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. 28 Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. 29 Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo.“ 30 Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo Karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? 31 Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, 32 bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai.“

33 Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. 34 Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.

 

Mąstymas

Prašyti užsidegimo ir kantrybės, auginant gėrį savyje

Atsisėsiu prie Jėzaus kojų, kad galėčiau klausytis pasakojimo apie Dievo Karalystę. Tai yra mylimiausia Jo tema. Evangelija dažnai apie tai kalba.  Tai susiję su mano amžinybe.

*

Dievo Karalystė pulsuoja gyvenimu, nors yra vos matoma – kaip sėkla žemėje. Ji auga tyliai ir paprastai. Jėzus nori man priminti, kad pasaulyje yra daug gėrio, kuris bręsta dieną ir naktį. 

*

Pažvelgsiu su Jėzumi į savo šeimą ir bendruomenę. Paprašysiu Jo, kad padėtų man pastebėti jose „bedygstantį“ gėrį. Ką gero pastebiu artimuose žmonėse? Kuriame man sunkiausia pamatyti tą gėrį? Ką lengviau pastebiu juose: gerąsias ar blogąsias puses? 

*

„Žemė savaime duoda vaisių...“. Gera žemė duoda gerą derlių. Mano dvasinio gyvenimo augimas priklauso nuo manyje esančio gėrio panaudojimo. Ar giliai tikiu, kad esu gera dirva? Kokį gėrį pastebiu savyje? 

*

Derliaus laukimas reikalauja laiko. Pirmiausia pasirodo želmuo, paskui varpa, galiausiai pribrendęs grūdas varpoje. Dvasinis augimas reikalauja iš manęs kantrybės ir ištikimybės mažuose dalykuose. Ar dirbdamas su savimi sugebu džiaugtis gėrio želmeniu? 

*

Jėzus užtikrina mane, kad ištikimybė mažuose dalykuose atneš didelių vaisių. Gėrio grūdas slepia savyje didžiulę gyvybės galią. Netikėtu laiku pasirodys ištikimybės vaisiai. Dvasinis šykštumas atneš „šykščius“ vaisius.

 

 

www.clicktopray.org