Dienos paaukojimo malda
Gerasis Tėve,
štai esu tavo akivaizdoje –
žinau, kad tu visuomet su manimi.
Šiandien vėl panardinu savo širdį
į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį –
jis kasdien dėl manęs aukojasi
ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.
Tegul tavo Šventoji Dvasia
padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,
jo misijos bendradarbiu.
Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis,
darbus ir kentėjimus,
visa, kas esu ir ką turiu.
Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,
ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis
aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos
melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:
*
Melskimės, kad ugdytojai būtų patikimi liudytojai ir mokytų brolybės, o ne varžytis, ir padėtų ypač pažeidžiamiausiems jaunuoliams.
Melskimės kad baigtųsi karas Ukrainoje.
Dienos Evangelija
21 Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. 22 Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jayras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: 23 „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų.“ 24 Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė. 25 Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. 26 Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. 27 Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. 28 Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ 29 Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. 30 O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ 31 Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?’“ 32 Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. 33 Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. 34 O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos.“
35 Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ 36 Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ 37 Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. 38 Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. 39 Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega.“ 40 Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. 41 Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talitá kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ 42 Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. 43 Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.