Eilinis laikas. XXII savaitė

Penktadienis

Lk 5, 33–39

Dienos paaukojimo malda

 

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – 

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, 

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Melskimės už tinkamą ir tvarų gyvybiškai svarbių vandens išteklių valdymą, kad visi turėtų lygias galimybes jai naudotis.

  

Melskimės, kad baigtųsi karas Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje.

  

   

Dienos Evangelija

 

33 [Fariziejai ir Rašto aiškintojai] sakė jam [Jėzui]: „Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir kalba maldas, taip pat ir fariziejų mokiniai, o tavieji valgo sau ir geria.“ 34 Jėzus jiems atsakė: „Argi galite versti pasninkauti vestuvių svečius, kol su jais yra jaunikis?! 35 Ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus.“

36 Jėzus dar pasakė jiems palyginimą: „Niekas neplėšia lopo iš naujo drabužio ir nesiuva jo ant seno. Šitaip ir naująjį jis suplėšytų, ir senajam netiktų lopas iš naujojo. 37 Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Jaunas vynas suplėšytų vynmaišius, pats ištekėtų, ir vynmaišiai niekais nueitų. 38 Jauną vyną reikia pilti į naujus vynmaišius. 39 Ir niekas, gėręs seno vyno, nenori jauno; jis sako: ‘Senasis geresnis!’“

 

Mąstymas

Prašyti sugebėjimo atpažinti vidinę savo dvasios būseną

Žvelgsiu į susirūpinusias Jėzaus akis. Jis nori mane perspėti dėl mechaniškai atliekamų religinių praktikų. Prieš pradėdamas gilintis į Dievo žodį, paprašysiu Šventosios Dvasios, kad suteiktų man atvirumo ir paprastumo.

*

Įsivaizduosiu situaciją, kurią man pristato Jėzus. Dalyvauju vestuvių puotoje su skaniausiais valgiais nukrautais stalais ir noriu priversti svečius pasninkauti.  Tai nesveiko uolumo pavyzdys, kuris naikina sveiką realybės pajautimą.

*

Ką galiu pasakyti apie savo uolumą? Atkreipsiu dėmesį į savo religines praktikas. Ar jos padeda man artėti prie Jėzaus ir kitų žmonių? Kokią nuomonę dažniausiai girdžiu apie savo religingumą?

*

Jėzus nori, kad aš būčiau jautrus dvasinio suspaudimo ir paguodos patirtims. Taip pat, kad atsiliepčiau į kvietimą, kurį jaučiu dabar. Ką galiu pasakyti apie savo dvasinio atpažinimo sugebėjimą? Ar įsiklausau į Dievo žodį? Ar noriai ieškau Dievo valios? Ar turiu dvasios tėvą ar motiną ir pastovų nuodėmklausį? Ką norėčiau pagilinti ar pakeisti savo dvasiniame gyvenime?

*

Ilgiau sustosiu prie savo santykio su tuo, kas „sena“ ir „nauja“: seni žmonės, ankstesnės praktikos ir įpročiai, tradicijos; jaunoji karta, naujos gyvenimo perspektyvos, nauji sumanymai, naujos dvasinio gyvenimo praktikos...

*

Kaip mano širdis reaguoja į tai, kas nauja, ir į tai, kas sena? Ar sugebu pasinaudoti ir vienu, ir kitu, išmintingai juos sujungti, gerbti, nesupriešinti jų? Karštai prašysiu Jėzaus:

„Išmokyk mane kantraus pažinimo ir pasinaudojimo tuo, kas sena ir nauja“. 

 

 

 

www.clicktopray.org