Rugpjūčio 6 d.

Kristaus Atsimainymas

Mt 17, 1–9

Dienos paaukojimo malda

 

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – 

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, 

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Melskimės, kad didžiuosiuose miestuose, kuriems dažnai būdingas žmonių anonimiškumas ir vienatvė, sugebėtume rasti naujų Evangelijos skelbimo formų ir kūrybingų kelių bendruomenėms kurti.

 

Melskimės, kad baigtųsi karas Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje.

   

   

Dienos Evangelija

 

1 Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. 2 Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. 3 Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. 4 Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui.“ 5 Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ 6 Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. 7 Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ 8 Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.

9 Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.“

 

Mąstymas

Prašyti Kristaus veido kontempliacijos malonės

Žvelgsiu į Jėzų, kuris, vedasi išrinktuosius mokinius „nuošaliai ant aukšto kalno“. Jėzus žino, kad jiems reikia dvasinio sustiprinimo. Mokiniai yra prislėgti Jo žodžių, nes Jis kalbėjo apie savo atmetimą, kančią ir kryžių. 

*

Ką galiu pasakyti apie savo dabartinę dvasios būseną? Kas man teikia vidinio džiaugsmo, o kas slegia? Paprašysiu Jėzaus, kad mane pasiimtų „nuošaliai ant aukšto kalno“, kad padėtų man surasti „dykumos“ aplinką ir karštą asmeninę maldą.

*

Ant kalno atsistosiu arti Jėzaus ir mokinių giliame susikaupime ir tyloje. Įsivaizduosiu Jėzų, kuris švyti atsimainęs, pilnas grožio, spinduliuoja kaip saulė. Būsiu kartu su mokiniais ir kontempliuosiu Jėzaus veidą.

*

Prisiartinsiu prie Petro ir klausysiuosi jo susižavėjimo kupinų žodžių. Kartu su juo paprašysiu gilios Jėzaus artumo patirties ir malonės pasisotinti Jo grožiu. Šlovinsiu Jį paprastais žodžiais: „Jėzau esi nuostabus! Gera man būti su Tavimi“. 

*

Įsiklausysiu į balsą iš dangaus. Kokius išgyvenimus jis sukelia manyje? Ko manyje daugiau: ramybės patirties ar baimės bei neramybės? Ar turiu gilų palankumą Jėzui? Ar Jis yra mano mylimiausias Brolis? Ar klausau Jo žodžių?

*

Jėzus prieina prie manęs, panašiai kaip prie mokinių ant kalno, ir sako man: „Kelkis, nebijok“. Tvirtai įsikibsiu į Jo ranką ir prašysiu, kad padėtų man pakilti iš mano baimių ir dvasinių negalių.

*

„Nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų“. Žvelgsiu į Jėzų kartodamas:

„Išlaikyk savo veido atspindį mano širdyje“.

 

 

www.clicktopray.org