⁸ Kartą Zacharijas ėjo pagal skyriaus eilę Dievo tarnystės pareigas, ir, pagal kunigų paprotį, ⁹ burtu teko jam įžengti į Viešpaties šventovės vidų ir aukoti smilkalus. ¹⁰ Smilkymo valandą lauke meldėsi visa tauta.

¹¹ Tuomet jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkalų aukuro dešinėje. ¹² Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir išgąstis pagavo jį. ¹³ Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu. ¹⁴ Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, ¹⁵ nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios ¹⁶ ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą. ¹⁷ Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą.“

¹⁸ Tada Zacharijas tarė angelui: „Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna.“ ¹⁹ Angelas jam atsakė: „Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią linksmą žinią. ²⁰ Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu.“ ²¹ Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventykloje. ²² Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventykloje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys. ²³ Tarnystės dienoms pasibaigus, jis sugrįžo namo. ²⁴ Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elzbieta tapo nėščia ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama:  ²⁵ „Tai Viešpats man davė; jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse.“