Eilinis laikas. XXVI savaitė

Pirmadienis

Lk 9, 46–50

Dienos paaukojimo malda

 

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – 

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, 

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Melskimės už tinkamą ir tvarų gyvybiškai svarbių vandens išteklių valdymą, kad visi turėtų lygias galimybes jai naudotis.

  

Melskimės, kad baigtųsi karas Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje.

   

Dienos Evangelija

 

46 Tarp mokinių kilo ginčas, kuris iš jų didžiausias. 47 Išskaitęs jų širdies mintis, Jėzus pasišaukė vaiką, pasistatė šalia savęs  48 ir tarė: „Kas priima šį vaiką dėl manęs, priima mane, o kas mane priima, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Kas tarp jūsų mažiausias, tas yra didis.“

49 Tada atsiliepė Jonas: „Mokytojau, mes matėme vieną žmogų, tavo vardu išvarantį demonus. Mes jam draudėme tai daryti, nes jis nevaikščioja kartu su mumis.“ 50 Jėzus atsakė: „Nedrauskite! Kas ne prieš jus, tas už jus!“

 

Mąstymas

Prašyti gilaus troškimo patikti Jėzui ir vaikiško paprastumo

Įsivaizduosiu save stovintį apaštalų būryje. Apaštalai svarsto, kuris iš jų yra didžiausias. Jėzus kiaurai permato savo mokinių mintis, žino, kas slepiasi jų širdyse ir ko jie trokšta.

*

Pabandysiu įsigilinti į save, kad kartu su Jėzumi pažvelgčiau į savo troškimus ir mintis. Kuo labiausiai yra užimtas mano vidus? Kokie jausmai gimsta manyje, kai mąstau apie savo gyvenimo vertę? Ar nelyginu savęs su kitais, ar nelenktyniauju su jais, ar nepavydžiu kitiems?

*

Atkreipsiu dėmesį į Jėzaus reakciją. Jis atsistoja su vaiku tarp vyrų. Įsivaizduosiu jų nustebusius veidus dėl tokio Mokytojo elgesio. Įsiklausysiu į Jėzaus žodžius: „Kas priima šitą vaikelį dėl manęs, priima mane...“. 

*

Pagalvosiu, kad Jėzus kreipiasi tais žodžiais į mane. Įsivaizduosiu, kad Jis stovi priešais mane, glausdamas prie savęs mažą vaiką. Tas vaikas esu aš. Jėzus priima mane ir glaudžia prie savęs. Jis nori parodyti, kad mane priima grynai iš meilės. 

*

Savo mažumo ir beviltiškumo priėmimas padės man pulti į Jėzaus glėbį, kur galiu atrasti savo tikrąją vertę. Liguistas didybės pojūtis ir poreikis užsidirbti pripažinimą „savomis rankomis“ neleidžia man patirti Jėzaus apglėbimo. Be to Jėzaus glėbio aš nepamatysiu, kas esu Jo akyse.

*

Paprašysiu Jėzaus, kad leistų man patirti vaikišką bejėgiškumą Jo glėbyje. Kokie vidiniai patyrimai gimsta manyje, kai bandau įsivaizduoti save apkabintą Jėzaus? Kas man padeda, kas trukdo? 

*

Atvesiu pas Jėzų savo pažįstamus žmones, kurie nevaikšto kartu su Jėzumi. Pagalvosiu, kad jie taip pat, kaip ir aš, priklauso Jėzui. Jis priima juos į savo glėbį kaip ir mane. Jėzus moko mane juos gerbti ir mylėti. Atkreipsiu dėmesį į jų natūralias dovanas ir jų skleidžiamą gėrį. Ko galiu mokytis iš jų? Pasimelsiu už juos.  

 

 

www.clicktopray.org