V GAVĖNIOS SAVAITĖ

Ketvirtadienis

Jn 8, 51–59

Dienos paaukojimo malda

 

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – 

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, 

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Melskimės, kad tautos siektų veiksmingo nusiginklavimo, ypač branduolinio, ir kad pasaulio lyderiai pasirinktų ne smurto, o dialogo ir diplomatijos kelią.

 

Melskimės, kad baigtųsi karas Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje.

    

   

Dienos Evangelija

  

Jėzus žydams tarė:

51 „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius.“
52 Žydai jam atkirto: „Dabar mes žinome, kad tu velnio apsėstas. Juk numirė Abraomas ir pranašai, o tu tvirtini: ‘Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius’. 53 Argi tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo tu dediesi?“ 54 Jėzus atsakė:
„Jei aš save šlovinčiau,
manoji šlovė būtų niekai.
Bet yra mano Tėvas, kuris mane šlovina,
kurį savo Dievu jūs vadinat.
55 Tik jūs jo nepažįstate, o aš jį pažįstu.

Jei sakyčiausi jo nepažįstąs, būčiau lygus jums melagis. Bet aš jį pažįstu
ir laikausi jo žodžio.

56 Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo,
kad matysiąs manąją Dieną;
jis ją išvydo ir džiaugėsi.“
57 Tada žydai jam sakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?“ 58 Jėzus tarė:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“
59 Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos.

Mąstymas

Prašyti gilaus sielvarto, matant žaizdas, kurias padariau Jėzui

Atsistosiu arti Jėzaus, kuris kalbasi su savo tautiečiais. Jie nesupranta Jo mokslo, netiki Juo ir netgi laiko Jį apsėstu. Būsiu šalia Jėzaus, kuris kenčia dėl to, kad yra nesuprastas ir atmestas.

*

Kokias reakcijas pastebiu savo bendruomenėje, šeimoje, darbo aplinkoje, kada pradedama kalbėti tikėjimo temomis? Kaip aš kalbu apie tikėjimą, kai jis yra viešai neigiamas? Ar sugebu aiškiai pasisakyti už Jėzų? 

*

„Ar Tu esi didesnis?“ Žydams Jėzus yra „vienas iš daugelio“. Kas Jėzus yra man? Atkreipsiu dėmesį į savo santykius su kitais, kada yra paliečiami dalykai, kurie mano gyvenime yra didžiausia vertybė. Kokioje vietoje tarp jų yra Jėzus? 

*

„Tik jūs Jo nepažįstate...“. Kokį Dievo Tėvo paveikslą nešioju savo širdyje? Pabandysiu jį apibūdinti. Vien Jėzus tobulai pažįsta Tėvą. Prašysiu Jėzaus, kad mano širdyje ištobulintų Tėvo paveikslą.

*

Jėzus iškilmingai išpažįsta, kad Jis yra Dievas: „AŠ ESU“. Ar tikiu Jėzaus Kristaus dieviškumu? Ar esu pasiruošęs atiduoti savo gyvenimą Jo valdžiai?

*

Jėzus sutinka būti savo tautiečių atmestas. Jis pasislepia ir pasitraukia iš šventyklos. Prisiminsiu situacijas iš savo gyvenimo, kuriose atmečiau Jėzų, maištavau prieš Jį.

*

Žvelgsiu į kenčiantį ir gailesčio kupiną Jėzaus veidą. Su pasitikėjimu atiduosiu Jam visas savo gyvenimo nuodėmes, kuriomis labiausiai atmečiau Jo meilę. Kartosiu:

„Gailestingumo ir atlaidumo Viešpatie, pasigailėk manęs“. 

 

 

www.clicktopray.org