Eilinis laikas. XXXIV savaitė

Pirmadienis

Lk 21, 1–4

Dienos paaukojimo malda

 

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – 

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, 

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Melskimės, kad su mintimis apie savižudybę kovojantys žmonės savo bendruomenėje rastų jiems reikalingą paramą, pagalbą bei meilę ir atsivertų gyvenimo grožiui. 

 

Melskimės, kad baigtųsi karas Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje.

   

   

Dienos Evangelija

 

1 Pakėlęs akis, Jėzus išvydo turtuolius, dedančius savo dovanas į aukų skrynią. 2 Jis pamatė ir vieną vargšę našlę, kuri įmetė du smulkius pinigėlius. 3 Ir jis tarė: „Iš tiesų sakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus. 4 Anie visi metė į aukų skrynią iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui.“

 

Mąstymas

Prašyti malonės giliai patirti Dievo pagalbą savo varge

Įeisiu su Jėzumi į šventyklą. Įsiliesiu kartu su Juo į žmonių minią, kuri stovi eilėje prie aukų skrynios, kad paaukotų auką. 

*

„Pakėlęs akis…“. Atkreipsiu dėmesį į skvarbų Jėzaus žvilgsnį, kuris pastebi patį nereikšmingiausią žmogų ir labiausiai paslėptą gerumo gestą. 

*

Jėzus kasdieną „pakelia akis“ ir net iš toli pastebi mane. Jis mato mano veiksmus, taip pat žino mano mintis. Jam nieko nėra paslėpta. Stosiu prieš Jėzų paprasta bei atvira širdimi ir prašysiu, kad parodytų man kiekvieną panaudotą bei kiekvieną veltui iššvaistytą gėrį mano gyvenime.

*

Įsiklausysiu į Jėzų, kuris susirinkusiųjų akivaizdoje giria našlės dosnumą. Jeigu turėčiau šiandien stoti su visu savo gyvenimu Jėzaus akivaizdoje, ką Jis pripažintų mano didžiausiu turtu? Už ką pagirtų mane labiausiai? Paklausiu apie tai Jėzaus.

*

Jėzus atkreipia mano dėmesį į vargšės moters laikyseną. Ji paliko Dievui šventykloje visą savo turtą, viską, ką turėjo. Moteris atiduoda visą savo nuosavybę, pasitikėdama, kad Dievas ją laikys savo rankose.

*

Paklausiu savęs apie savo pasitikėjimą Dievu. Ar pajėgčiau šiandien panašiai kaip našlė sudėti visą savo gyvenimą į Dievo rankas? Ko man yra sunkiausia atsisakyti? Pasakysiu apie tai Jėzui. Prašysiu jo vidinės laisvės ir gilaus pasitikėjimo Dievo gerumu dovanos. 

*

Nuoširdžiame pokalbyje ir pasiaukojimo akte patikėsiu Jėzui visą savo gyvenimo „nuosavybę“, kad Jis pats taptų man vienintele, svarbiausia apsauga. Išpasakosiu Jam savo baimes ir nerimą dėl ateities.

Atiduosiu savo ateitį į Jo rankas.

 

 

www.clicktopray.org