Eilinis laikas. XXXII savaitė

Trečiadienis

Lk 17, 11–19

Dienos paaukojimo malda

 

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – 

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, 

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Melskimės už tinkamą turto naudojimą, nepasiduodant egoizmo pagundai, kad jis visada tarnautų bendrajam gėriui ir solidarumui su tais, kurie gyvena nepritekliuje.   

 

Melskimės, kad baigtųsi karas Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje.

   

   

Dienos Evangelija

    

11 Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. 12 Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu 13 ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ 14 Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko. 15 Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. 16 Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. 17 Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? 18 Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ 19 Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“

 

 

Mąstymas

Prašyti jautrios gautoms dovanoms širdies ir dėkojimo malonės

Įeisiu į jaudinančią Jėzaus susitikimo su raupsuotaisiais sceną. Pamatysiu jų pūvančius kūnus, kenčiančius, liūdnus veidus. Raupsuotieji stovi atstu, praradę teisę artimiems susitikimams.   

*

Dėkosiu Jėzui už savo gyvenimo stebuklą, už kūno sveikatą ir grožį, už galimybę artimai bendrauti su kitais asmenimis, už tai, kad mano kentėjimai yra mažesni už daugybės kitų žmonių kentėjimus.

*

Išgirsiu jaudinantį dešimties raupsuotųjų šauksmą: „Mokytojau, pasigailėk mūsų“! Savo paskutinę viltį jie atranda Jėzuje. Jie tiki, kad Jėzus gali juos išgydyti.

*

Grįšiu mintimis į savo gyvenimo situacijas, kuriose baisiai kentėjau, buvau praradęs viltį. Ar atsimenu savo maldą tomis dienomis? Ar šiandien mano širdis nešaukia dėl kokio nors skausmingo išgyvenimo? Ar nereikia man „raupsuotųjų maldos“?

*

Jėzus pagydo raupsuotuosius. Padaro tai akimirksniu, kai jie to nesitiki: „Ir beeidami jie pasveiko“. Ar pastebiu savo gyvenime malonės veikimą? Kokias Dievo malones labiausiai šiandien matau?

*

Žvelgsiu į pagydytąjį. Jis šaukia iš džiaugsmo, šlovina Dievą. Išvysiu jo švytinčias akis. Jis puola veidu prieš Jėzų, dėkoja Jam. Ar atsimenu panašias akimirkas iš savo gyvenimo? Prisiminsiu jas. Už ką labiausiai tada dėkojau?

*

Pratęsiu savo maldą spontaniška „šlovinimo litanija“. Šlovinsiu Jį už svarbiausius savo gyvenimo įvykius, gautas malones:

„Jėzau, šlovinu Tave už... “.

 

 

 

www.clicktopray.org