XVIII EILINIS SEKMADIENIS

Mt 14, 13–21

Dienos paaukojimo malda

 

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – 

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, 

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Melskimės, kad didžiuosiuose miestuose, kuriems dažnai būdingas žmonių anonimiškumas ir vienatvė, sugebėtume rasti naujų Evangelijos skelbimo formų ir kūrybingų kelių bendruomenėms kurti.

 

Melskimės, kad baigtųsi karas Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje.

   

   

Dienos Evangelija

 

13 Išgirdęs [apie Jono Krikštytojo mirtį], Jėzus laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. 14 Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė jų ligonius. 15 Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: „Vietovė tuščia, ir jau vėlus metas. Atleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto.“ 16 Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti.“ 17 Jie atsiliepė: „Mes čia teturime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis.“ 18 Jėzus tarė: „Atneškite man juos.“ 19 Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. 20 Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko nulikusius kąsnelius, iš viso dvylika pilnų pintinių. 21 O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų.

Mąstymas

Prašyti gilios Jėzaus galios patirties mano gyvenime

Išgirdęs apie Jono Krikštytojo mirtį, Jėzus pilnas skausmo išeina į dykumą. Jis nori pabūti vienas su Tėvu. Stebėsiu Jėzų, kuris valtimi išplaukia į negyvenamą vietą. Žvelgdamas į Mokytoją, paklausiu savęs: ar yra manyje „dykumos“ troškimas? Kaip dažnai skiriu laiko tylai ir asmeninei maldai?

*

Kontempliuosiu Jėzų, kurį apima gailestis matant dideles žmonių minias. Įsivaizduosiu, kaip Jis ateina pas sergančius, parodo jiems užuojautą ir pagydo juos. Kokia yra mano didžiausia, sunkiausia liga? Su tikėjimu prašysiu Jėzaus, kad ją išgydytų.

*

Įsivaizduosiu kitą paveikslą. Vakaras. Didelės minios yra kartu su Jėzumi. Žmonės yra alkani ir pavargę nuo dienos kaitros. Atsistosiu tarp jų ir pastebėsiu mokinių bejėgiškumą bei pasimetimą ir Jėzaus ramybę. 

*

Klausysiuosi Jėzaus ir mokinių pokalbio. Pastebėsiu nuostabą jų veiduose, kai išgirsta: „Jūs duokite jiems valgyti“. Mokiniai ima skaičiuoti žuvis ir duoną, kurią turi su savimi. Jie yra susikoncentravę į save ir nesugeba paprašyti Jėzaus, kad padėtų jų varge.

*

Prisiminsiu situacijas iš savo gyvenimo, kuriose jaučiausi bejėgis, „pamečiau galvą“. Kaip dažnai tokiose situacijose ieškodavau pagalbos pas Jėzų? Ar kalbuosi su Juo apie savo rūpesčius?

*

Kontempliuosiu duonos padauginimo sceną. Stebėsiu Jėzų, kuris liepia miniai susėsti ant žolės, paima į rankas žuvis bei duoną ir meldžiasi Tėvui. Minia su nuostaba žvelgia, kas čia vyksta. Visiems užtenka valgio. Visi yra sotūs. Pastebėsiu jų džiaugsmą ir susižavėjimą Jėzumi.    

Įsisąmoninsiu, kad stebuklingas Jėzaus veikimas nepasibaigė. Jis ir toliau veikia su galia. 

 

 

www.clicktopray.org