Kasdienapmastau.lt

EILINIS LAIKAS · XIV SAVAITĖ

Pirmadienis

Mt 9, 18–26

Dienos paaukojimo malda

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį –

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis,

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

Melskimės, kad žmogaus gyvybė būtų gerbiama ir ginama kiekviename jos egzistencijos tarpsnyje, pripažįstant ją Dievo dovana.

Melskimės, kad baigtųsi karas Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje.

Dienos Evangelija

¹⁸ [Jėzui] taip bekalbant [su Jono mokiniais], prisiartino vienas [sinagogos] vyresnysis, pagarbino jį ir tarė: „Ką tik mirė mano dukrelė. Bet ateik, uždėk ant jos ranką, ir ji atgis.“ ¹⁹ Jėzus atsikėlė ir nuėjo paskui jį kartu su mokiniais. ²⁰ Ir štai moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė jo apsiausto apvadą. ²¹ Mat ji pati sau kalbėjo: „Jei tik palytėčiau jo drabužį – išgyčiau.“ ²² Jėzus, atsigręžęs ir ją pamatęs, tarė: „Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave.“ Ir tą pačią akimirką moteris pagijo.

²³ Atėjęs į vyresniojo namus ir pamatęs vamzdininkus bei raudančią minią, ²⁴ Jėzus paliepė: „Išeikite, nes mergaitė ne mirus, o miega.“ Jie tik juokėsi iš jo. ²⁵ Kai minia buvo išvaryta, jis įžengė vidun, paėmė mergaitę už rankos, ir ta atsikėlė. ²⁶ Garsas apie tai pasklido po visą aną kraštą.

Mąstymas

Prašyti gilaus tikėjimo beribe Jėzaus galia

Prisiartinsiu prie Jėzaus ir sinagogos vyresniojo, kad išgirsčiau jų pokalbį. Pirmiausia įsižiūrėsiu į sergančios mergaitės tėvą. Jis pagarbina Jėzų. Išgirsiu kūkčiojantį jo balsą. Jo vaikas prieš akimirką mirė. Atidžiai įsiklausysiu į jo žodžius. Jis yra įsitikinęs, kad Jėzus gali grąžinti jo dukrelei gyvybę.

Ilgiau stabtelsiu ties sinagogos vyresniojo asmeniu. Jis tiki, kad Jėzus gali padaryti neįmanomą dalyką. Jo laikysena, žmogiškai žiūrint, yra neprotinga. Vis dėlto šis tėvas žvelgia į gyvenimą ne tik žmogiškai. Jis žiūri į gyvenimą Jėzaus žvilgsniu.

Įsisąmoninsiu, kad visas mano gyvenimas buvo, yra ir pasilieka Jėzaus rankose. Paprašysiu Jo, kad uždėtų savo ranką ant visko, kas kasdienybėje man atrodo sunku ir netgi beviltiška.

Grįšiu prie evangelinės scenos. Įsižiūrėsiu į moterį, kuri kenčia nuo kraujoplūdžio. Dvylika kovos su liga metų neužgesino joje vilties. Moteris yra įsitikinusi, kad pasveiks, jeigu jai pavyks paliesti Jėzų.

Stosiu priešais Jėzų su savo gyvenimo žaizdomis, kurios nuo seno kraujuoja. Kokia yra didžiausia mano gyvenimo žaizda? Prisiartinsiu prie Jėzaus. Su tikėjimu Jo prašysiu, kad Jis paliestų mano žaizdas ir kad man leistų patirti Jo galią.

Tolimesnėje maldos dalyje kontempliuosiu Jėzų, kuris prisiartina prie mirusios mergaitės. Įsižiūrėsiu į kiekvieną Jo judesį bei gestą. Pamatysiu kaip Jėzus ima už rankos mirusiąją, kaip grąžina jai gyvybę ir pakelia ją.

Išpažinsiu tikėjimą Jėzaus dieviška galia. Nuoširdžioje maldoje pakviesiu Jį į savo gyvenimą. Maldausiu Jo, kad atgaivintų mano tikėjimą, viltį ir meilę, kad paimtų mane už rankos ir pakeltų iš dvasinio vidutiniškumo, abejingumo, kad įkvėptų gyvybę į visas mirusias mano asmenybės vietas. To paties melsiu ir savo artimiesiems (šeimos, bendruomenės nariams).