EILINIS LAIKAS · XIII SAVAITĖ

Antradienis

Mt 8, 23–27

Dienos paaukojimo malda

 

Gerasis Tėve,

štai esu tavo akivaizdoje –

žinau, kad tu visuomet su manimi.

Šiandien vėl panardinu savo širdį

į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – 

jis kasdien dėl manęs aukojasi

ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

Tegul tavo Šventoji Dvasia

padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

jo misijos bendradarbiu.

Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, 

darbus ir kentėjimus,

visa, kas esu ir ką turiu.

Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

*

Melskimės, kad ugdytume dvasinę įžvalgą, mokėtume pasirinkti gyvenimo kelius ir atsisakyti visko, kas atitolina mus nuo Kristaus ir Evangelijos. 

 

Melskimės, kad baigtųsi karas Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje.

   

   

Dienos Evangelija

 

23 Jėzus įlipo į valtį, ir mokiniai paskui jį. 24 Ir štai ežere pakilo tokia smarki vėtra, kad bangos sėmė valtį. O jis miegojo. 25 Mokiniai pripuolę ėmė jį žadinti, šaukdami: „Viešpatie, gelbėk, žūvame!“ 26 Jis jiems tarė: „Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ Paskui atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu. 27 Žmonės stebėjosi ir kalbėjo: „Kas jis per vienas, kad net vėjai ir marios jo klauso?“

 

Mąstymas

Prašyti gilios Jėzaus artumo patirties savo baimėse

Prisijungsiu prie Jėzaus ir Jo mokinių, kurie išplaukia valtimi. Pažvelgsiu iš arti į mokinių veidus. Jie yra pilni patirtų įspūdžių. Neseniai prie Petro namų Jėzus išgydė sergančius. Kontempliuosiu  Jėzaus, kuris pavargęs užmiega valtyje, veidą. 

*

„Staiga pakilo smarki audra...“. Įsijausiu į tos scenos baisumą: griaustinis su žaibais, stiprus vėjas, bangos mėto valtį, į vidų liejasi vanduo, mokiniai nebevaldo situacijos. Girdėsiu jų šauksmą ir matysiu išgąstį, siaubą jų akyse.

*

Ar sugebu įsivaizduoti save tokioje situacijoje? Kaip dažniausiai reaguoju sunkiose situacijose, kurios mane užklumpa?

*

Įsijausiu į mokinių siaubą. Jie žadina Jėzų ir šaukia: „Viešpatie, gelbėk, žūvame!“ Atkreipsiu dėmesį į kontrastą tarp mokinių ir Jėzaus laikysenos. 

*

Prisiminsiu „audringą“ savo gyvenimo momentą, kuriame išgyvenau visišką bejėgiškumą, pasimetimą. Kokie jausmai tada buvo manyje? Ar atsimenu, kokia buvo mano malda, žodžiai, kuriais kreipiausi į Jėzų?

*

Žavėsiuosi Jėzumi, kuris per vieną akimirką nuramina vėjus ir ežerą. Sėdėdamas su mokiniais vienoje valtyje, įsijausiu į gilią tylą, kuri staiga apgaubė ežerą. Ilgesnį laiką būsiu tyloje ir su meile kartosiu:

„Jėzau, nuramink mano vidų ir suteik mano dvasiai ramybę“.

 

 

 

www.clicktopray.org